Savireguliacija: ar jaučiamės laimingesni, kai žinome, ko siekiame?

            Šioje darbo dalyje yra apžvelgiama literatūra apie tikslų kėlimo ir strateginio planavimo dedamųjų įtaką asmens psichologinei gerovei. Tikslų kėlimas ir strateginis planavimas priklauso užduoties analizės etapui, o apgalvojimo etapą apskritai Zimmerman (2013) padalija į dvi dalis: (1) užduoties analizę ir (2) savimotyvacinius įsitikinimus (angl. self-motivation beliefs). Pastaroji dalis šiame darbe neapžvelgiama dėl ribotos darbo apimties.

            Diener ir kt. (2009) teigia, kad pamatuoti laimę ar psichologinę gerovę yra įmanoma, net jei tokie metodai ir turi ribotumų. Pavyzdžiui, geros savijautos matavimams galima pasitelkti asmens subjektyvaus vertinimo apklausą. Tačiau tokių matavimų rezultatų reikšmingumą neigia Cooke ir kt. (2016), identifikavę daug skirtingų matavimo instrumentų, besiskiriančių trukme, psichometrinėmis savybėmis ir psichologinės gerovės konceptu. Taigi iki šios dienos psichologų bendruomenėje iš esmės nėra sutarta, kaip tinkamai matuoti ir suprasti psichologinę gerovę (Cooke et al., 2016).

            Nors psichologinės gerovės matavimai turi ribotumų, buvo pastebėta, kad geros savijautos rodikliams didelę įtaką daro tikslo turėjimas. Tikslas, pasak Bagdono ir Bliumo (2019), yra „veiksmų, elgesio ar veiklos rezultatų, kuriuos individas numato ir kurių siekia, vaizdinys“. MacLeod ir kt. (2008) tyrimas preliminariai palaiko požiūrį, kad tikslų kėlimas ir planavimas prisideda prie psichologinės gerovės rezultatų. Anot tyrėjų, vertingų tikslų turėjimas ir progresavimas jų siekiant padeda iš esmės pakelti psichologinės gerovės rodiklius, tačiau autoriai taip pat pastebi, kad su psichologine gerove siejasi daugelis veiksnių, ir išreiškia abejonę dėl būtent tikslų siekimo poveikio jai (MacLeod et al., 2008).

            Carver ir Scheier (1990) neabejoja, kad tikslų siekimas ir pasiekimas prisideda prie psichologinės gerovės. Tyrėjai teigia, kad momentinis progresas tikslų link teikia asmeniui pasitenkinimą, kuris iš savęs yra raktas į gerą psichologinę savijautą. Autoriams pritaria Smith ir kt. (2007), taip pat atskleisdami, kad tikslai turi glaudų ryšį su poreikių patenkinimu. Jų tyrimai patvirtina, kad tikslo pasiekimas stipriai koreliuoja su pozityviu afektu (α = 0,59, p < 0,01) ir poreikių patenkinimu, o pastarasis su pasitenkinimu gyvenimu (α = 0,39, p < 0,01) (Smith et al., 2007). Pats tikslo pasiekimas turi teigiamą koreliaciją su poreikių patenkinimu, o tai savo ruožtu numato psichologinės gerovės įverčius (Smith et al., 2007). Apskritai, aiškus tikslų iškėlimas ir planavimo įgūdžiai galimai leidžia pasiekti tikslus per įvairias gyvenimo sritis, o tai galiausiai daro poveikį psichologinei gerovei (MacLeod & Conway, 2005).

            Kitas svarbus atradimas yra tai, kad prie psichologinės gerovės prisideda reikšmingo tikslo vizualizavimas. Cantor ir Sanderson (1999) papildo minėtus autorius, teigdami, kad toks savijautos pagerėjimas nėra tik momentinis. Daug labiau tikėtina, kad turėdamas prasmingus tikslus ir jų siekdamas, asmuo stipriau įsitrauks į gyvenimo užduotis ir roles, o tai prisidės prie psichologinės gerovės.

            Zimmerman modelyje savireguliacijos procesas siejamas su individo motyvacija. Kaip teigia Sheldon ir Kasser (2008), motyvacija siekti tikslų priklauso nuo tikslų prigimties. Pagal tikslų generavimo šaltinį (prigimtį), galima išskirti dvi tikslų rūšis – žmogaus savarankiškai, remiantis vidine motyvacija, sukurtus tikslus ir tikslus, kurie keliami iš išorės (Sheldon & Kasser, 2008). Išorės iškeltus tikslus mes įgyvendiname ne savo malonumui, o jų realizavimas – tik tarpinis įrankis, padedantis įgyvendinti mūsų norus (Leontiev & Suchkov, 2015). Pirmasis autorių išskirtas tikslų tipas apima tik mūsų pačių pagal vidinės motyvacijos modelį sukurtus tikslus. Pasiekus pastaruosius, padidėja subjektyvi asmens gerovė, o iš išorės išsikeltų, net ir labai sėkmingų, tikslų pasiekimas tik nedideliu mastu daro įtaką laimės jausmui ir gerovei (Sheldon & Kasser, 2008).

            Tokią išvadą taip pat galima daryti remiantis Kasser ir Ahuvia (2002) atliktais studentų gerovės jausmo priklausomybės nuo motyvacijos rūšies tyrimais. Šie tyrimai parodė, kad išorinių tikslų siekimas neigiamai koreliuoja su studentų savirealizacijos lygiu ir gyvybingumu. Kuo ambicingesni buvo studentų materialistiniai (šiuo atveju – išoriniai) tikslai, tuo dažniau jie jautė nepasitenkinimą (r = 0,22; p < 0,05) ir nerimą (r = 0,19; p < 0,01) (Kasser & Ahuvia, 2002). Tuo tarpu kuo studentų tikslai buvo arčiau jų tikrų (vidinių) norų, tuo jie jautėsi gyvybingesni (r = 0,29; p < 0,01), jautė mažiau negalavimų (r = 0,18; p < 0,1) ir trumpesnį laiką buvo nelaimingi (r = 0,27; p < 0,01) (Kasser & Ahuvia, 2002). Iš tyrėjų pateiktų duomenų matome, kad stiprią materialistinę vertybinę orientaciją (ir tikslus) turintys studentai pranešė apie žemesnį pasitenkinimo lygį, nors jų aplinka ir palaikė bei skatino tokias vertybes.

            Iš asmens vidaus kylančio tikslo pabūdis taip pat lemia ir tai, ar bus pasiektas norimas užsibrėžtas rezultatas. Baumeister ir kt. (2007) teigia, kad ilgalaikės veiklos vykdymo (tikslo siekimo) sėkmę lemia vidinė motyvacija, kadangi veiksmų reguliavimas priklauso nuo to, ar asmuo turi norą tęsti pradėtą veiklą. Taip pat asmenų gebėjimą reguliuoti savo veiksmus siekiant norimų ateities rezultatų (tikslų) galima sieti su atpildo atidėjimo (angl. delayed gratification) efektu, kuris turi svarią ir teigiamą įtaką asmens psichologinei gerovei (Gschwandtner et al., 2021).

            Kitą reikšmingą tyrimą 2005 m. atliko Grouzet su kolegomis. Šiame penkiolikoje šalių vykdytame tarpkultūriniame tyrime nustatyta, kad visose kultūrose savarankiškai išsikeltų tikslų pasiekimas yra svarbus subjektyvios gerovės pojūčiui, o išorinių tikslų pasiekimas visose kultūrose neturi įtakos subjektyviai gerovei (Grouzet et al., 2005). Grouzet įžvalgos šiam darbui svarbios tuo, kad atskleidžia, jog norėdamas patirti laimę, žmogus turi ne tik sėkmingai pasiekti tikslus, bet ir juos išsikelti atsižvelgdamas į tikruosius savo motyvus.

            Laikui bėgant, imta akcentuoti vidinių ir išorinių tikslų atskyrimą pagal turinį (Kasser & Ryan, 1996). Vidiniai tikslai yra tikslai, kurie tiesiogiai tenkina pagrindinius psichologinius poreikius. Vienas tokių poreikių gali būti santykių su kitais žmonėmis poreikis (giminingumas), patenkinamas veiksmais, kuriais siekiama bendrauti (Kasser & Ryan, 1996). O išoriniai tikslai, priešingai nei vidiniai, pasak Kasser ir Ryan (1996), nėra tiesiogiai susiję su pagrindiniais poreikiais, bet teikia antrinį, išvestinį ar netiesioginį pasitenkinimą. Jie yra svarbūs tuo, kad tarnauja kaip tarpinis žingsnis asmeniui tenkinant pagrindinius psichologinius poreikius ir netiesiogiai lemia šį pasitenkinimą (Sheldon & Kasser, 2008). Vidiniai tikslai apima prasmingus santykius su žmonėmis, asmeninį augimą ir indėlį į visuomenės gerovę, o išoriniai tikslai apima turto kaupimą, patrauklų įvaizdį ar šlovę (Leontiev & Suchkov, 2015).

            Remdamasis aukščiau paminėtais tyrimais, profesorius Leontjev teigia, kad jei žmonių pagrindiniai poreikiai yra santykinai aukšto pasitenkinimo lygio, jie nusistato tikslus, kliaudamiesi savo interesais ir vertybėmis. Taigi jų tikslai yra pagrįsti vidine motyvacija (Leontiev & Suchkov, 2015). Tyrėjas daro išvadą, kad žmonėms patiriant nuolatinį lėtinį nusivylimą, pavyzdžiui, jei jiems nuolat nesiseka meilėje arba jie yra kritikuojami dėl nekompetencijos, tokie žmonės yra linkę apsiginti nuo šios patirties ir ją kompensuoti sukurdami kokius nors pakaitinius poreikius. Kadangi išoriniai tikslai tiesiogiai netenkina pagrindinių poreikių ir netgi gali jiems prieštarauti, jie teikia antrinį, išvestinį ar netiesioginį pasitenkinimą ir kartais kenkia vidiniams tikslams (Leontiev & Suchkov, 2015). Pavyzdžiui, labai stiprus asmens susitelkimas į tikslą sukaupti turto gali trukdyti geram šeimyniniam gyvenimui, o perdėtas susirūpinimas dėl išgarsėjimo gali daryti blogą įtaką jų asmeniniam augimui.

            Deci pastebi, kad kai žmonės teikia pirmenybę išoriniams, o ne vidiniams tikslams, jų gerovės rodikliai, įskaitant savirealizacijos, savigarbos ir gyvybingumo rodiklius, yra žemesni, o neigiamų patyrimų, įskaitant nerimą, depresiją ir narcisizmą, lygis – gana aukštas (Deci ir kt., 1999). Ir atvirkščiai, kaip rodo mūsų nagrinėjamas Kasser studentų tikslų įtakos gerovei tyrimas, tie asmenys, kurie teikia pirmenybę vidiniams tikslams, turi aukštesnius gerovės ir žemesnius nelaimingumo rodiklius. Šie tyrimai leidžia daryti išvadą, kad su pagrindiniais poreikiais susijusių tikslų pasiekimo laipsnis koreliuoja su subjektyvios gerovės lygiu, o sėkmingas išorinių tikslų, kurie niekaip nėra susiję su vidine žmogaus motyvacija, pasiekimas subjektyviai gerovei įtakos nedaro (Kasser & Ryan, 1996).

            Apibendrinant, tikslai, kurie yra iškelti atsižvelgiant į asmens motyvacinę struktūrą ir vertybes arba yra nukreipti į malonią veiklą, prisideda prie asmens psichologinės gerovės. Gerai asmenų savijautai įtaką daro ir galvojimas apie norimą situaciją ar apie savo išsikeltus prasmingus tikslus.