Domantas Alčauskas 
Abstraktūs ir konkretūs tikslai, ilgalaikiai ir trumpalaikiai tikslai, asmeniniai ir tarpasmeniniai tikslai, vidiniai ir išoriniai, sąmoningi ir nesąmoningi tikslai ir t.t…
Žodžiu, yra daugybė pačių įvairiausių tikslų. O ką daryti, kad nepasimestume ir žinotume, kaip neišsikelti tikslo, kuris taps nebeaktualus jau kitą savaitę?
Šiame įraše pateiksiu pagrindines tikslų savybes, veikiamas mūsų neurofiziologijos, ir praktinius patarimus, kaip galima neurofiziologiją išnaudoti tikslo siekimui.
Kokie jie bebūtų, visi tikslai yra fiziologiškai vienodi
Taip, yra skirtingų tikslų, tačiau visi jie savo pagrinduose yra vienodi.
Žmogaus smegenys nuo medžiotojų ir rankiotojų laikų ne ką tepasikeitė, tad šiais laikais tikslų siekime dalyvauja tie patys mechanizmai, kaip ir prieš 10 tūkstančių metų.
Kad ir kokį įmantrų tikslą išsikelsi pats sau ar savo bendruomenei, jo siekime dalyvaus 4 pagrindinės smegenų dalys ir smegenų nervinės grandys.
Nesu neurobiologas, kuris aiškiai sugebėtų išskirti smegenų dalis, dalyvaujančias tikslų siekime. Nors ir esu išklausęs neuroanatomijos ir neurofiziologijos paskaitų kursą universitete, neturiu reikiamos kompetencijos, kad pradėčiau pamokslauti kitiems.
Todėl viską supaprastinęs perteiksiu Andrew Huberman – neuromokslininko ir profesoriaus Stanforde, išskyrusio pagrindines sritis, dalyvaujančias tikslų siekime, mintis.
4 pagrindinės sritys, dalyvaujančios tikslų kėlime ir siekime
1. Baimė ir nerimas
Evoliuciškai mes susiformavome taip, kad esame labiau motyvuoti vengti grėsmės negu siekti naudos.
Pavyzdžiui, pranešimo skaitymas prieš tūkstančio žmonių auditoriją gali mus stebuklingai pakylėti karjeros laiptais, tačiau baimė patirti gėdą stipriai atsveria naudą. Dėl to bijantys viešojo kalbėjimo jaus stipresnę motyvaciją vengti tokios situacijos negu jos aktyviai siekti.
Už tai padėkok migdoliniam kūnui (emocijų centrui), kuris yra atsakingas už tikslus, skirtus išvengti gėdos, kaltės, bausmės, grėsmės ir pan.
Dauguma mūsų tikslų yra kažko vengimas, o tai yra stipriausia motyvacija tikslų siekime, nes vengimas to, kas mus gali nužudyti, yra gana gera evoliucinė strategija.
Vis dėlto pagrindinė problema šiomis dienomis yra ta, kad mes ne itin dažnai patiriame gyvybei gresiantį pavojų, o mūsų smegenų grandinės nuo džiunglių laikų nepakito.
2. Veiksmas ir neveikimas
Nepatikėsi, bet tam, kad pasiektum savo tikslą, tau reikės arba kažko nedaryti, arba kažką daryti.
Evoliucija patogiai pasinaudojo šia idėja, ir dabar savo smegenyse turime bazinius ganglijus, sudarytus iš dviejų neuroninių grandinių ir iš esmės atsakingus už motorines funkcijas. Šios grandinės angliškai vadinamos:
- „go circuit“ – grandinė, atsakinga už veiksmą, pvz.: „Rytoj eisiu į sporto salę“;
- „no-go circuit“ – grandinė, atsakinga už neveikimą, pvz.: „Nevalgysiu antro šokolado gabaliuko“.
Toks veiksmas kaip šokolado gabaliuko paėmimas nuo stalo atrodo paprastai, tačiau grakštus rankos ištiesimas reikalauja, kad tam tikri raumenys būtų aktyvuoti, o tokie nenorimi veiksmai kaip galvos pasukimas ar rankos metimas į dangų būtų neaktyvuoti.
Tas pats galioja ir tikslų siekimui. Tai patvirtina vienas tyrimas, kuriame buvo išskirtos dvi studentų grupės: viena grupė kelis kartus per savaitę turėjo vizualizuoti, kad gavo aukščiausią egzamino balą, o kita grupė turėjo įsivaizduoti, kaip įeina į kambarį, uždaro duris ir pradeda mokytis egzaminui.
Ta grupė, kuri vizualizavo ne patį galutinį rezultatą, o rutiną, vedančią į pasiektą tikslą, pasiekė geresnių rezultatų. Tyrėjai aiškina tai teigdami, kad mūsų protas tampa „paruoštas“ atlikti tuos veiksmus, kuriuos mes vizualizuojame (Pham & Taylor, 1999).
Veiksmo vizualizavimas veda prie veiksmo atlikimo, kuris artina tave prie tikslo pasiekimo. Taigi, norėdamas pasiekti geresnių rezultatų, derink įsivaizdavimą ir veiklos atlikimą.
3. Planavimas ir mąstymas
Prefrontalinė žievė, mano manymu, yra pati nuostabiausia smegenų dalis, kadangi ji skiria žmones nuo kitų gyvūnų, suteikdama jiems gebėjimą ne tik mąstyti, bet ir planuoti.
Todėl galime planuoti, ką mes norėsime daryti ne tik rytoj ar kitą dieną, bet ir po metų, dešimtmečio ar savo gyvenimo gale.
Jeigu nesuvoktume, kad yra ateitis, dėl geresnės ateities savanoriškai nepriimtume jokių nepatogumų šiandien. Nepasiryžtume nieko aukoti, kad rytojus būtų geresnis mums ar kitiems.
Pavyzdžiui, nesiryžtume pradėti sportuoti, laikytis naujos dietos ar pradėti naujų studijų. Vien suvokimo, kas mums atsitiktų ateityje, jeigu kasdien valgytume spurgas, gali užtekti, kad tai paskatintų mus daugiau jų nebepirkti.
Nors tai atrodo kaip savaiminė duotybė, suvokimas, kad yra rytojus ir kad tavo šiandienos veiksmai gali nulemti tavo rytojaus gyvenimo kokybę, yra didžiulis šuolis mūsų raidoje.
4. Emocionalumas
Orbitofrontalinė žievė turi daug funkcijų, tačiau esminė jos funkcija yra dabar jaučiamų emocijų palyginimas su tuo, kaip galėtume jaustis ateityje, kai pasieksime tikslą.
Pavyzdžiui, pagalvok apie tai, kad po dešimties metų atsidursi žurnalo „Žmonės“ viršelyje kaip seksualiausias(-ia) vyras ar moteris. Kaip dėl to jautiesi?
Nežinau, ar iš tikrųjų tokius dalykus šis žurnalas skelbia, bet atsakyti į šį klausimą tau padėjo orbitofrontalinė žievė.
Ši smegenų dalis padeda apsispręsti, kokį tikslą pasirinkti, ir nurodo, kaip vertiname tikslo siekimo procesą.
Dopaminas
Greta visų pagrindinių nervinių grandinių, dalyvaujančių tikslų siekime, verta paminėti ir pagrindinį neurotransmiterį – dopaminą.
Šiais laikais pernelyg dažnai girdime, kad dopaminas yra atsakingas už atlygį bei malonumą, bet pernelyg mažai sužinome apie jo įtaką motyvacijai ir mokymąsi to, kas atneša atlygį (dopaminas pagrinde dalyvauja siekiant atlygio).
Galima net sakyti, kad be dopamino tikslų siekimas nėra įmanomas, ir tai puikiai iliustruoja žemiau aprašytas eksperimentas.
Viename tyrime buvo tirta žiurkių elgsena su dirbtinai sumažintu dopamino lygiu. Pastebėta, kad žiurkės, kurioms buvo sumažintas dopamino kiekis, vis tiek ėda maistą ir dėl to patiria malonumą.
Toks atradimas neskamba neįtikėtinai, tačiau pastebėta, kad žiurkės maitinasi tik tuomet, kai maistas būna prie pat jų. Jeigu maistas bus padėtas per keletą žingsnių nuo žiurkių ir nebus jokios intervencijos, jos kęs alkį, kol numirs iš bado, bet prie maisto nenueis. Jos neturės tam motyvacijos (Szczypka et al., 1999).
Literatūra
- Huberman, A. (2022). The Science of Setting & Achieving Goals | Huberman Lab Podcast #55. Prieiga internetu: https://www.youtube.com/watch?v=t1F7EEGPQwo
- Li, J.-Y., Kuo, T. B. J., Yen, J.-C., Tsai, S.-C., & Yang, C. C. H. (2014). Voluntary and involuntary running in the rat show different patterns of theta rhythm, physical activity, and heart rate. Journal of Neurophysiology, 111(10), 2061–2070. https://doi.org/10.1152/jn.00475.2013
- Pham, L. B., & Taylor, S. E. (1999). From Thought to Action: Effects of Process-Versus Outcome-Based Mental Simulations on Performance. Personality and Social Psychology Bulletin, 25(2), 250–260. https://doi.org/10.1177/0146167299025002010
- Szczypka, M. S., Rainey, M. A., Kim, D. S., Alaynick, W. A., Marck, B. T., Matsumoto, A. M., & Palmiter, R. D. (1999). Feeding behavior in dopamine-deficient mice. Proceedings of the National Academy of Sciences, 96(21), 12138–12143. https://doi.org/10.1073/pnas.96.21.12138
- Tosi, H. L., Locke, E. A., & Latham, G. P. (1991). A Theory of Goal Setting and Task Performance. The Academy of Management Review, 16(2), 480. https://doi.org/10.2307/258875
